Kaip Vilniaus verslininkai išnaudoja socialinių tinklų galią: realios strategijos ir sėkmės istorijos
Socialiniai tinklai – ne stebuklas, o įrankis
Kalbant apie Vilniaus verslininkus ir socialinius tinklus, dažnai tenka išgirsti dvi kraštutines nuomones: vieni tvirtina, kad Instagram ar LinkedIn pakeitė jų verslą iš esmės, kiti – kad tai tik laiko švaistymas. Tiesa, kaip įprasta, kažkur per vidurį, bet ne ten, kur daugelis tikisi ją rasti.
Vilniaus verslo aplinka per pastaruosius penkerius metus gerokai pasikeitė. Atsirado visa karta verslininkų, kurie socialinių tinklų naudojimą laiko tokia pat natūralia verslo dalimi kaip buhalterinę apskaitą. Tik skirtumas tas, kad buhalterija reikalauja tikslių skaičių, o socialiniuose tinkluose klesti mitai apie „virusinius” postus ir greitą sėkmę.
Kas iš tikrųjų veikia – ir kodėl tai nėra seksualiai skambantis atsakymas
Paimkime konkrečius pavyzdžius. Keletas Vilniaus restoranų savininkų, su kuriais teko kalbėtis, prisipažįsta: jų Instagram augimas nebuvo staigus šuolis, o nuobodžiai nuoseklus darbas. Kasdieniai stories, atsakymai į komentarus, bendradarbiavimas su vietiniais maisto tinklaraštininkais. Jokios magijos.
Panašiai dirba ir mažesnės Vilniaus mados studijos. Jos neperka reklamos už tūkstančius eurų – jos kuria turinį, kuris parodo procesą: kaip gimsta drabužis, kas yra siuvėja, iš kur medžiagos. Žmonės perka ne tik produktą, bet ir istoriją už jo. Tai ne nauja mintis, bet stebėtinai mažai kas ją nuosekliai taiko.
LinkedIn atveju situacija kiek kitokia. Vilniaus B2B įmonės, ypač IT sektoriuje, suprato, kad platformos vertė – ne korporatyviniuose pranešimuose, o asmeniniuose vadovų profiliuose. Kai direktorius rašo apie savo klaidas ar konkrečius sprendimus, tai generuoja daugiau verslo kontaktų nei dešimt oficialių įmonės postų.
Kur dažniausiai atsimušama
Čia reikia būti atviriems: didelė dalis Vilniaus verslininkų socialiniuose tinkluose daro tą pačią klaidą – jie transliuoja, bet nekomunikuoja. Puslapis pilnas reklaminių žinučių, akcijų, savigyrų, bet nė vieno tikro pokalbio su sekėju. Tai primena žmogų, kuris ateina į vakarėlį ir visą vakarą kalba tik apie save.
Kita problema – persekiojimas metrikų. Sekėjų skaičius tapo savotiška tuštybės valiuta. Matyt, lengviau pasigirti dešimčia tūkstančių sekėjų nei paaiškinti, kiek iš jų tapo realiais klientais. Vilniuje veikia ne viena agentūra, kuri siūlo greitą sekėjų augimą – ir ne vienas verslininkas už tai sumokėjo, gavęs tuščius profilius vietoj pirkėjų.
Kai skaičiai virsta žmonėmis – ir ką tai reiškia iš tikrųjų
Geriausiai Vilniuje socialiniuose tinkluose sekasi tiems, kurie nustojo galvoti apie „auditoriją” ir pradėjo galvoti apie konkrečius žmones. Floristė Žvėryne, kuri per Instagram stories rodo, kaip ji rūpinasi augalais ankstų rytą, turi mažiau sekėjų nei daugelis konkurentų, bet jos klientai grįžta vėl ir vėl. Programuotojas, kuris LinkedIn dalijasi ne savo sėkmėmis, o realiais techniniais iššūkiais, gauna pasiūlymų daugiau nei tie, kurie skelbia sertifikatus.
Socialiniai tinklai Vilniaus verslininkams veikia tada, kai jie nustoja būti rinkodaros kanalu ir tampa komunikacijos vieta. Tai skamba banaliai, bet praktikoje retas kas tai daro nuosekliai. Ir būtent dėl to tie, kurie daro – išsiskiria. Ne dėl to, kad atrado kažkokią slaptą formulę, o tiesiog todėl, kad daro tai, ko kiti vengia: kalba kaip žmonės, ne kaip prekės ženklo vadybininkai.
