Kaip Vilniaus verslininkai keičia žaidimo taisykles: strategijos, kurias naudoja sėkmingiausi Lietuvos įmonių vadovai
Verslas Vilniuje: tarp mito ir realybės
Kas kartą, kai išgirstu frazę „keičia žaidimo taisykles”, kažkas manyje sutrūkčioja. Nes dažniausiai tai reiškia, kad kažkas tiesiog padarė tai, ką turėjo padaryti seniai, tik dabar tai apvyniojo į gražų pasakojimą ir pavadino revoliucija. Vilniaus verslo scena – ne išimtis.
Taip, miestas tikrai augo. Fintech įmonės, startuoliai, tarptautiniai centrai – visa tai realu. Bet ar tikrai vietiniai vadovai kažką iš esmės keičia, ar tiesiog sėkmingai suranda vietą pasauliniuose procesuose, kurie ir be jų vyktų?
Tinklai, kurie iš tikrųjų veikia – bet ne taip, kaip pasakoja
Viena iš dažniausiai minimų „strategijų” – ryšių kūrimas. Skamba banaliai, nes ir yra banaliai. Tačiau Vilniaus kontekste tai turi specifinį poskonį: čia visi pažįsta visus, ir tai yra ir privalumas, ir problema.
Sėkmingi vadovai šiame mieste puikiai išnaudoja kompaktiškumą. Sprendimas, kuriam Berlyne prireiktų trijų mėnesių derybų, čia gali įvykti per vieną vakarienę. Bet ta pati sistema veikia ir atvirkščiai – viena nesėkmė ar vienas blogas santykis gali užkirsti kelią metams. Tai ne strategija, tai tiesiog geografija ir demografija.
„Duomenimis pagrįsti sprendimai” ir kitos mados
Dabar madinga sakyti, kad visi sprendimai priimami remiantis duomenimis. Kalbėjausi su keliais vadovais – ir dauguma jų vis tiek priima sprendimus pagal intuiciją, o paskui ieško duomenų, kurie tai patvirtintų. Tai žmogiška, bet nereikia to vadinti strategija.
Realiai veikiančios įmonės Vilniuje daro kažką paprastesnio: jos greitai testuoja, greitai klysta ir dar greičiau keičia kryptį. Tai ne revoliucija – tai tiesiog mažo rinkos dydžio pasekmė. Kai rinka maža, eksperimentai pigūs. Kai eksperimentai pigūs, galima sau leisti klysti dažniau.
Talentų karai ir nepatogi tiesa
Dar viena „strategija”, kurią mėgsta minėti sėkmingi vadovai – darbuotojų gerovė, lankstumas, korporatyvinė kultūra. Ir čia norisi paklausti: o ką darote, kai reikia rinktis tarp gerovės ir pelno? Nes tie pokalbiai vyksta uždarose patalpose ir retai patenka į LinkedIn įrašus.
Vilniuje tikrai yra įmonių, kurios nuoširdžiai investuoja į žmones. Bet yra ir tokių, kurios puikiai išmoko kalbėti apie tai konferencijose, o viduje – viskas kaip visada. Skirtumą pamatysi ne iš vadovo kalbos, o iš to, kiek ilgai vidutinis darbuotojas išbūna toje įmonėje.
Tai, kas iš tikrųjų skiria vienus nuo kitų
Jei atimsi visą rinkodarinį šlamštą, lieka keletas dalykų, kurie tikrai veikia. Pirma – greitis. Vilniaus geriausi vadovai nepraleidžia metų strategijoms rašyti. Antra – atviras požiūris į užsienio rinkas nuo pat pradžių, nes vietinė rinka tiesiog per maža, kad galėtum sau leisti apie ją galvoti kaip apie pabaigos tašką. Trečia – gebėjimas pritraukti žmones, kurie yra protingesni už juos pačius, ir nesijausti dėl to grėsmės.
Bet svarbiausia – ir tai niekas nemėgsta garsiai sakyti – didelį vaidmenį vaidina laikas ir aplinkybės. Daug šiandieninių „žaidimo keitėjų” tiesiog buvo tinkamoje vietoje, kai Vilnius pradėjo augti kaip regioninis centras. Tai nereiškia, kad jie netalentingi. Reiškia tik tiek, kad talentas be konteksto retai kada pakanka – ir atvirkščiai.
Tad prieš sekantį kartą skaitydamas straipsnį apie tai, kaip kažkas „pakeitė žaidimo taisykles”, verta paklausti: kokias taisykles? Kieno žaidime? Ir ar tas žaidimas apskritai vertas žaisti?
