Kaip Vilniaus verslininkai prisitaiko prie kylančių nuomos kainų: strategijos, kurias naudoja patyrę rinkos žaidėjai
Nuoma kaip galvos skausmas, kurį visi žino, bet mažai kas sprendžia protingai
Vilniuje nuomos kainos komerciniam nekilnojamajam turtui per pastaruosius kelerius metus šoko taip, kad ne vienas verslininkas atsidūrė ties riba – tęsti ar užverti duris. Centrinėje miesto dalyje kvadratinio metro kaina kai kuriuose objektuose perkopė 25–30 eurų per mėnesį, o tai mažam kavinukei ar butikui reiškia papildomus kelis tūkstančius išlaidų, kurių anksčiau tiesiog nebuvo. Bet yra tokių, kurie ne tik išgyvena – jie auga. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Pirmasis žingsnis: derybos, kurių daugelis vengia
Stebėtinai daug verslininkų tiesiog priima nuomotojo sąlygas ir pasirašo. Patyrę rinkos žaidėjai elgiasi kitaip – jie derasi. Ir ne tik dėl kainos, bet dėl viso paketo: remonto atostogų, komunalinių išlaidų paskirstymo, sutarties trukmės ir išankstinio nutraukimo sąlygų.
Vienas Vilniaus restoranų tinklo savininkas, pageidavęs likti anonimiškas, pasakojo, kad per paskutinius penkerius metus nė karto nepasirašė sutarties be derybų. „Nuomotojai irgi nenori tuščių patalpų. Tai jų silpnoji vieta, ir ją reikia žinoti”, – sakė jis. Ilgesnė sutartis mainais už mažesnę kainą – klasika, kuri vis dar veikia.
Bendros erdvės ir subnutoma – ne tik startuolių reikalas
Dar prieš kelerius metus coworking’as atrodė kaip kažkas egzotiška, skirta programuotojams su MacBook’ais. Dabar tą pačią logiką taiko visiškai skirtingų sričių verslai. Mažmeninės prekybos parduotuvės dalijasi erdve su papildomomis paslaugomis – kirpykla tame pačiame plote kaip kosmetikos parduotuvė, kavinė su nedidele knygų lentyna ir renginiams skirta erdve.
Subnutoma – dar vienas įrankis. Jei turi didelę patalpą, bet jos neišnaudoji pilnai, dalį galima išnuomoti kitam verslui. Tai nėra nauja schema, bet Vilniuje ji ima plisti greičiau nei anksčiau, nes alternatyva – mokėti už tuščią kvadratūrą – tiesiog per brangu.
Lokacijos peržiūra: ar centras tikrai būtinas?
Čia daugeliui skauda. Centras – tai prestižas, srautas, atpažįstamumas. Bet ar visada? Vilniaus Naujamiestis, Šnipiškės, net kai kurios Žirmūnų dalys per pastaruosius metus tapo tikromis alternatyvomis. Nuomos kainos ten gali skirtis 30–40 procentų, o klientų srautas – ypač jei verslas remiasi lojaliais pirkėjais, o ne atsitiktiniais praeiviams – ne visada kenčia.
Kelios Vilniuje veikiančios studijos ir konsultacinės įmonės sąmoningai persikėlė iš Gedimino prospekto apylinkių į Naujamiestį ir teigia, kad klientai sekė paskui. „Žmonės eina ten, kur jiems teikiama vertė, o ne ten, kur gražus adresas” – tokia logika, kuri skamba paprastai, bet reikalauja drąsos ją įgyvendinti.
Skaitmeninis buvimas kaip fizinės erdvės kompensacija
Kai fizinė erdvė brangsta, dalis verslininkų sąmoningai mažina ją – ir investuoja į skaitmeninį kanalą. Mažesnė parduotuvė su stipria internetine prekyba, mažiau stalų restorane su aktyviu pristatymu, mažiau kabinų grožio salone su online rezervacijomis, kurios optimizuoja laiką. Tai ne kapituliacija prieš nuomą – tai protingas resursų perskirstymas.
Vilniaus verslo aplinkoje vis dažniau girdima frazė: „Mums nereikia didelių patalpų – mums reikia efektyvių patalpų.” Skirtumas tarp šių dviejų dalykų kartais yra keletas tūkstančių eurų per mėnesį.
Tie, kurie išgyvena, galvoja kitaip
Bendra tendencija, kurią galima pastebėti tarp verslininkų, sėkmingai naviguojančių kylančių nuomos kainų aplinkoje – jie nuomą traktuoja ne kaip fiksuotą išlaidų eilutę, o kaip kintamą, kurį galima valdyti. Tai reiškia nuolatines derybas, lankstumą dėl vietos, kūrybiškumą dėl erdvės panaudojimo ir gebėjimą atskirti, kas iš tiesų reikalinga verslui, o kas – tik įpratimas ar ego.
Vilniaus rinka nėra maloni silpniesiems. Bet ji nėra ir neįveikiama tiems, kurie nustoja galvoti apie nuomą kaip apie neišvengiamą naštą ir pradeda galvoti apie ją kaip apie vieną iš daugelio sprendimų, kuriuos galima priimti protingiau.
