Šarm el Šeichas: 7 dalykai, kurių nerasite jokiame turistiniame vadove

Kodėl visi žino apie koralus, bet niekas nekalba apie tikrąjį miestą?

Šarm el Šeichas turistiniuose vadovuose paprastai atrodo taip: nuotraukos su turkio spalvos vandeniu, koralų rifai, viskas įskaičiuota viešbučiai ir galbūt kelios eilutės apie Naama Bay. Tiek. Lyg miestas egzistuotų tik tam, kad europiečiai galėtų pasinerti į Raudonąją jūrą ir grįžti namo su įdegiu.

Bet Šarm el Šeichas yra žymiai sudėtingesnis ir įdomesnis nei bet kuris turistinis bukletų rinkinys gali perteikti. Čia susipina Egipto politinė istorija, beduinų kultūra, globalaus turizmo paradoksai ir vienas iš labiausiai biologiškai turtingų vandenynų pasaulyje. Jei važiuojate ten tik dėl baseino ir „all inclusive” maisto, prarandate didžiąją dalį to, kas šią vietą daro tikrai įdomia.

Šiame straipsnyje kalbėsime ne apie tai, ką visi žino. Kalbėsime apie tai, ką verta žinoti.

Miestas, kuris neturėjo egzistuoti

Prieš pradedant kalbėti apie tai, ką pamatysite Šarm el Šeiche, verta suprasti, kaip šis miestas apskritai atsirado. Nes jo istorija yra viena keisčiausių Artimuosiuose Rytuose.

Iki 1967 metų šioje vietoje nebuvo praktiškai nieko. Kelios beduinų šeimos, žvejų lūšnelės ir neįtikėtinai gražus gamtinis kraštovaizdis. Tuomet Izraelis per Šešių dienų karą užėmė Sinajaus pusiasalį ir čia pradėjo statyti karinę bazę. Izraeliečiai, beje, buvo pirmieji, kurie rimtai investavo į šios vietos turizmo infrastruktūrą – jie pastatė pirmuosius nardymo centrus ir suprato, kad Raudonosios jūros rifai yra pasaulinio lygio turistinis turtas.

1982 metais, po Camp David susitarimų, Sinajus buvo grąžintas Egiptui. Egiptiečiai perėmė infrastruktūrą ir pradėjo ją plėtoti toliau, bet jau visiškai kitokiu mastu. Mubarakas asmeniškai mėgo šią vietą ir čia praleisdavo daug laiko – tai automatiškai reiškė, kad į Šarm el Šeichą plaukė valstybinės investicijos.

Rezultatas? Miestas, kuris iš esmės buvo sukurtas dirbtinai, per kelis dešimtmečius, beveik be jokios organinės raidos. Tai paaiškina vieną keistą dalyką, kurį pastebėsite iš karto: Šarm el Šeichas neturi tikro miesto centro. Jis susideda iš atskirų rajonų – Naama Bay, Hadaba, Old Market zona – kurie vienas su kitu susiję tik keliais ir taksi vairuotojų tinklais.

Praktinis patarimas: jei norite suprasti miesto geografiją, pirmą dieną išsinuomokite motorolerį arba susitarkite su vienu taksi vairuotoju visai dienai (tai kainuos apie 30-40 USD, bet sutaupysite laiko ir nervų). Paprašykite jo parodyti ne tik turistines zonas, bet ir Old Market rajoną bei vietines gatves – tai suteiks visiškai kitokį miesto supratimą.

Beduinai: žmonės, kurie čia buvo prieš visus kitus

Vienas didžiausių turistinių vadovų nusikaltimų – beveik visiškas beduinų kultūros ignoravimas. Sinajaus beduinai nėra koks nors turistinis aksesuaras ar egzotiškas fonas jūsų nuotraukoms. Tai žmonės, kurių protėviai šiame pusiasalyje gyveno šimtmečius, ir kurių santykis su šia žeme yra nepalyginamai gilesnis nei bet kurio viešbučio savininko.

Sinajuje gyvena keliolika beduinų genčių, ir kiekviena jų turi savo teritoriją, papročius ir istoriją. Tverbin gentis tradiciškai gyveno prie jūros ir vertėsi žvejyba. Muzein gentis – kalnų beduinai, puikiai pažįstantys Sinajaus kalnų takus. Tai nėra abstrakti etnografinė informacija – tai praktiškai svarbu, jei planuojate keliauti į Sinajaus kalnus.

Beduinų ir Egipto valdžios santykiai istoriškai buvo įtempti. Beduinai dažnai jautėsi marginalizuoti – jų žemės buvo nusavintos kuriant nacionalinius parkus ir turistines zonas, jie neturėjo pilnų pilietinių teisių iki palyginti neseniai. Ši įtampa kartais prasiveržia – 2004-2006 metų teroristiniai išpuoliai Šarm el Šeiche buvo iš dalies susiję su šia socialine frustracija, nors priežastys buvo žymiai sudėtingesnės.

Kaip tai liečia jus kaip turistą? Labai tiesiogiai. Jei eisite į Sinajaus kalnus su beduinų gidu, gausite visiškai kitokią patirtį nei su organizuota turistine grupe. Beduinai žino kiekvieną taką, kiekvieną vandens šaltinį, kiekvieną vietą, kur galima pamatyti ypatingą augalą ar paukštį. Jie taip pat pasakos istorijas, kurių nerasite jokiame vadove.

Konkreti rekomendacija: ieškokite beduinų vadovaujamų ekskursijų į Sinajaus kalnus. Organizacijos kaip „Sinai Trail” dirba tiesiogiai su beduinų bendruomenėmis ir dalis pajamų grįžta tiesiai į jas. Tai etiškas ir žymiai įdomesnis pasirinkimas nei standartinė autobusinė ekskursija.

Raudonoji jūra: ką iš tikrųjų matote po vandeniu

Gerai, apie nardymą turistiniuose vadovuose vis dėlto rašoma. Bet paprastai labai paviršutiniškai. Todėl verta šiek tiek pagilinti supratimą apie tai, kas iš tikrųjų vyksta po Raudonosios jūros paviršiumi – nes tai padės jums žymiai labiau įvertinti tai, ką matysite.

Raudonoji jūra yra vienas iš labiausiai izoliuotų vandenynų pasaulyje. Ji susiformavo maždaug prieš 30 milijonų metų, kai Arabijos plokštė atsiskyrė nuo Afrikos. Ši izoliacija reiškia, kad čia evoliucionavo daugybė rūšių, kurių nėra niekur kitur pasaulyje – apie 17% Raudonosios jūros žuvų rūšių yra endeminės. Kai matote ryškiai spalvotą žuvį, kurios niekur kitur nesate matę – tikėtina, kad ji iš tikrųjų niekur kitur ir negyvena.

Koralų rifai prie Šarm el Šeico yra ypač vertingi dėl kelių priežasčių. Pirma, Raudonoji jūra yra šiltesnė ir sūresnė nei vidutinis vandenynas, todėl koralai čia išvystė ypatingą atsparumą temperatūros svyravimams – tai reiškia, kad jie geriau atlaikė pasaulinį koralų balinimą nei daugelis kitų rifų. Antra, vandens matomumas čia yra išskirtinis – dažnai 20-30 metrų, o kartais ir daugiau.

Tačiau yra ir rimtų problemų, apie kurias turistiniai vadovai paprastai tyli. Nekontroliuojamas turizmas padarė žalos. Inkarai, neatsargūs nardytojai, saulės kremai su kenksmingomis cheminėmis medžiagomis – visa tai palieka pėdsakus. Kai kurios populiarios nardymo vietos šiandien atrodo žymiai prasčiau nei prieš 20 metų.

Ką daryti praktiškai: rinkitės nardymo centrus, kurie laikosi atsakingo nardymo principų. Naudokite koralams draugišką saulės kremą (ieškokite „reef safe” ženklo). Niekada nelieskite koralų – net ir atsitiktinis prisilietimas gali sunaikinti polipus, kuriems prireikė metų augti. Ir jei galite, pasirinkite mažiau žinomas nardymo vietas – ne tik Naama Bay, bet ir tolimesnes vietas prie Ras Mohammed nacionalinio parko.

Maistas, kurio nerasite viešbučio restorane

„All inclusive” sistema padarė Šarm el Šeichui didžiulę meškos paslaugą. Dauguma turistų visą savaitę valgo viešbučio maistą, kuris yra pritaikytas europietiškam skoniui ir neturi nieko bendra su tikra egiptiečių virtuve. Tai yra tikra gastronomine tragedija.

Egiptiečių virtuvė yra turtinga, įvairi ir labai skiriasi nuo regiono iki regiono. Sinajaus virtuvė turi savo specifiką – ji labiau paveikta beduinų tradicijų ir jūros produktų. Keletas dalykų, kuriuos tikrai verta paragauti:

Ful medames – virti fava pupeliai su alyvuogių aliejumi, citrina ir česnaku. Tai Egipto pusryčių karalius, ir jis kainuoja centus, bet yra vienas sočiausių ir skaniausių dalykų, kuriuos galite valgyti. Ieškokite jo Old Market rajone ryte.

Koshari – techniškai tai Kairo patiekalas, bet jis paplitęs visame Egipte. Ryžiai, lęšiai, makaronai, kepti svogūnai ir pomidorų padažas. Skamba keistai, bet tai yra vienas tų dalykų, kurie neturėtų veikti, bet veikia puikiai.

Šviežia žuvis Old Market rajone – čia galite pasirinkti žuvį tiesiogiai iš ledo ir paprašyti ją iškepti. Tai visiškai kitokia patirtis nei viešbučio „seafood night”.

Old Market (arabiškai – Al-Hadaba) yra ta vieta, kur verta eiti dėl maisto. Tai nėra turistinė zona – čia valgo vietiniai. Kainos yra keliskart mažesnės nei turistinėse vietose, o kokybė – dažnai geresnė. Vienintelis „trūkumas” – anglų kalba čia veikia žymiai prasčiau, bet gestikuliacija ir šypsena veikia universaliai.

Svarbus patarimas dėl vandens: negerkite čiaupo vandens. Ne dėl to, kad jis pavojingas (nors ir tai svarbu), bet dėl to, kad Sinajuje vanduo yra itin brangus ir retas išteklius. Vietiniai gyventojai susiduria su rimtomis vandens problemomis, o turistų viešbučiai sunaudoja milžiniškus kiekius. Stenkitės nešvaistyti vandens ir pirkite didelę taros butelį, o ne daug mažų.

Sinajaus kalnai: vieta, kuri keičia perspektyvą

Daugelis žmonių, važiuodami į Šarm el Šeichą, net nežino, kad už kelių dešimčių kilometrų yra Sinajaus kalnai – viena iš labiausiai dvasiškai ir istoriškai reikšmingų vietų visame pasaulyje. Mozės kalnas (Gebel Musa) yra tik apie 3,5 valandos kelio nuo Šarm el Šeico.

Tradiciškai žmonės kyla į Mozės kalną naktį, kad pasiektų viršūnę saulėtekio metu. Tai yra viena tų patirčių, kurias sunku apibūdinti žodžiais. 2285 metrų aukštyje, žiūrint į saulę, kylančią virš Sinajaus dykumos, su Raudonosios jūros atšakomis matomomis tolumoje – tai yra momentas, kuris lieka atmintyje ilgam, nepriklausomai nuo to, ar esate religingas, ar ne.

Prie kalno papėdės stovi Šv. Kotrynos vienuolynas – vienas seniausių krikščioniškų vienuolynų pasaulyje, veikiantis nuo VI amžiaus. Vienuolyne saugoma viena didžiausių ankstyvosios krikščionybės ikonų kolekcijų pasaulyje, taip pat unikalūs rankraščiai. Tai UNESCO pasaulio paveldo objektas, ir jis tikrai vertas atskiro vizito.

Kelias į Mozės kalną yra gana prieinamas fiziškai – yra du maršrutai, ir lengvesnis iš jų (per „camel path”) yra įveikiamas vidutinio fizinio pasirengimo žmogui. Sunkesnis maršrutas (per „Steps of Repentance” – 3750 laiptelių, iškaltų vienuolių) yra reiklesnis, bet suteikia kitokią patirtį.

Praktiniai patarimai dėl Mozės kalno: imkite šiltus drabužius, net jei dieną karšta – naktį kalne temperatūra gali kristi iki 0°C ir žemiau. Pradėkite kopimą apie vidurnaktį, kad pasiektumėte viršūnę saulėtekio metu. Imkite žibintuvėlį. Ir – labai svarbu – neneikite beduinų siūlomų kupranugarių paslaugų su panieka; tai jų pragyvenimo šaltinis, ir jei nenorite jomis naudotis, tiesiog mandagiai atsisakykite.

Turizmo paradoksas: kaip jūsų pinigai veikia šią vietą

Tai tema, apie kurią turistiniai vadovai tikrai niekada nerašo, bet kuri yra labai svarbi. Šarm el Šeichas yra puikus pavyzdys to, ką ekonomistai vadina „enclave tourism” – turizmu, kuris fiziškai yra šalyje, bet ekonomiškai nuo jos izoliuotas.

Kai mokate už „all inclusive” paketą Šarm el Šeiche, didžioji dalis tų pinigų niekada nepasiekia vietinės ekonomikos. Viešbučiai dažnai priklauso tarptautinėms grandinėms, maistas importuojamas, darbuotojai dažnai atvyksta iš kitų Egipto regionų. Vietiniai gyventojai – ypač beduinai – gauna labai mažą dalį turistinių pajamų.

Tai nėra argumentas nevažiuoti į Šarm el Šeichą. Tai argumentas keliauti sąmoningiau. Keletas konkrečių dalykų, kuriuos galite daryti:

Pirma, išeikite iš viešbučio ir leiskite pinigus vietinėse kavinėse, restoranuose ir parduotuvėse. Net nedidelė suma, išleista Old Market rajone, turi žymiai didesnį poveikį vietinei ekonomikai nei ta pati suma viešbučio bare.

Antra, rinkitės vietinių vadovaujamas ekskursijas, o ne dideles turistines agentūras. Skirtumas tarp 50 USD sumokėtų vietiniam beduinų gidui ir 50 USD sumokėtų tarptautinei ekskursijų kompanijai yra milžiniškas vietinei bendruomenei.

Trečia, derėkitės sąžiningai, bet nepersistenkite. Turistai kartais didžiuojasi, kad nusiderėjo kainą iki minimumo – bet jei tas minimumas reiškia, kad pardavėjas uždirba mažiau nei reikia pragyventi, tai nėra pergalė. Sąžininga kaina yra ta, kuri tinka abiem pusėms.

Saugumas ir realybė: nei paranoja, nei naivumas

Šarm el Šeichas turi sudėtingą saugumo istoriją. 2004, 2005 ir 2006 metais čia įvyko teroristiniai išpuoliai, kurie nusinešė dešimtis gyvybių. 2015 metais virš Sinajaus buvo numuštas rusų lėktuvas. Šios tragedijos paliko pėdsaką ir miesto reputacijoje, ir vietinių žmonių atmintyje.

Tačiau svarbu turėti realų, o ne panikišką požiūrį į saugumą. Šarm el Šeichas šiandien yra vienas labiausiai apsaugotų turistinių miestų Egipte. Saugumo patikrinimų yra daug – kartais per daug. Mieste veikia daugybė kontrolės punktų, ir tai kartais erzina, bet tai taip pat reiškia, kad valdžia rimtai žiūri į turistų saugumą.

Realūs rizikos veiksniai, apie kuriuos verta žinoti: kelionės į Sinajaus šiaurę ir centrinę dalį (ne į kalnus prie Mozės kalno, bet į tokias vietas kaip El Arish) yra tikrai rizikingesni ir daugelio šalių užsienio reikalų ministerijos jų nerekomenduoja. Šarm el Šeichas pats ir jo artimiausia aplinka – Ras Mohammed, Mozės kalnas, Dahab – yra žymiai saugesni.

Kasdieniame gyvenime didžiausi pavojai turistams yra visiškai banalūs: saulės smūgis (apsisaugokite, nes saulė čia yra rimta), jūros gyvenūnai (ugniniai koralai, dygliuotosios žuvys – niekada nevaikščiokite basomis rifuose), ir standartiniai turistiniai sukčiavimai (per brangūs taksi, netikros prekės ir pan.).

Praktinis patarimas dėl taksi: visada susitarkite dėl kainos prieš sėdant į automobilį. Uber čia neveikia, bet yra vietinė aplikacija „Careem”, kuri suteikia daugiau skaidrumo dėl kainų. Alternatyviai – paprašykite viešbučio darbuotojų nurodyti orientacinę kainą į jus dominančią vietą.

Kai saulė leidžiasi virš Raudonosios jūros

Yra vienas momentas Šarm el Šeiche, kuris sujungia viską, apie ką kalbėjome. Tai saulėlydis, stebimas ne iš viešbučio baseino, bet iš kokio nors aukštesnio taško – galbūt iš Hadaba rajono, galbūt iš kalno šlaito. Prieš jus – Raudonoji jūra, kuri keičia spalvas nuo turkio iki tamsiai mėlynos. Kairėje – Sinajaus kalnai, kurie saulei leidžiantis tampa oranžiniai ir raudoni. Dešinėje – miesto žiburiai, kurie pradeda degti. Ir kažkur toli girdisi muezzino balsas, kviečiantis į vakarinę maldą.

Šarm el Šeichas nėra tobula vieta. Jis turi rimtų problemų – ekologinių, socialinių, ekonominių. Turizmo industrija čia sukūrė dirbtinę burbulą, kuri egzistuoja paraleliai su tikru gyvenimu, ir šie du pasauliai retai susikerta. Bet kai jie susikerta – kai sėdite beduinų palapinėje ir klausotės istorijų apie Sinajaus kalnus, kai nardote virš rifų, kurie egzistavo prieš milijonus metų, kai valgote ful medames su vietiniais ryte, kai stovite ant Mozės kalno viršūnės ir matote saulę, kylančią virš dykumos – tada suprantate, kad šioje vietoje yra kažkas tikro ir svarbaus, kas netelpa į jokį turistinį bukletą.

Keliauti sąmoningai reiškia ne tik rinkti įspūdžius, bet ir suprasti kontekstą. Reiškia žinoti, kur stovite – ir istoriškai, ir geografiškai, ir etiškai. Šarm el Šeichas, kaip ir daugelis turistinių vietų pasaulyje, atlygina tiems, kurie nori matyti daugiau nei paviršių. Ir tas atlygis – tikras, ne iš vadovo.